2026 m. pasakojimai apie Lietuvai svarbias asmenybes: Zigmantas Sierakauskas
2026-ieji Lietuvoje yra skirti atmintinoms asmenybėms, istorijoms ir kultūros ženklams, kuriuos įprasmino Lietuvos Respublikos Seimas. Vilniaus pilių rezervatas socialiniuose tinkluose kvies pažvelgti į kai kurias šias temas per Vilniaus pilių istoriją, žmones ir įvykius.
Pradedame nuo vieno ryškiausių 1863–1864 m. sukilimo lyderių – Zigmantas Sierakausko. XIX a. Vilnius buvo ne tik administracinis Rusijos imperijos miestas, bet ir laisvės idėjų židinys. Sukilimo aidai skambėjo ir Vilniaus pilių teritorijoje, o Vilniaus pilių kalnuose stovėjo Rusijos imperijos tvirtovės įtvirtinimai, buvo telkiama kariuomenė. Pats Gedimino pilies kalnas tapo dramatiškų istorinių įvykių liudininku.
Mergaitiški drabužiai nepaslėpė nuo lemties.
Jis augo aplinkoje, kurioje laisvė buvo viskas. Jo senelis kovojo Tado Kosciuškos sukilime. Jo tėvas žuvo 1831 metų sukilime. Jo mama, paniškai bijodama, kad caro valdžia neatimtų maištingo tėvo mažamečio sūnaus, vaikystėje jį rengė mergaitiškais drabužiais. Baigęs mokslus aukso medaliu, Vilniuje jis pamilo Apoloniją iš Dalevskių šeimos. Jos broliai kurpė slaptas organizacijas prieš carinę valdžią, buvo teisiami ir siunčiami į Sibirą. Judviejų meilė nuo pat pradžių buvo nepatogi, pavojinga, caro valdžiai nepriimtina. Jų santuoka truko mažiau nei metus.
1863 metais jis tapo vienas iš sukilimo vadų, prie Biržų buvo sunkiai sužeistas, paimtas į nelaisvę ir atgabentas į Vilnių. Tardymų metu iš jo buvo bandoma išgauti informaciją apie kitus sukilėlius, viliojant malonės pažadais. Jis nepasidavė ir Apolonijai rašė: „Mano Angele, vakar sužinojau, kad galiu gyventi ir būti laisvas su viena maža sąlyga: jei išduosiu <..>. pasakiau, kad <..> neišduosiu. Man buvo duota suprasti, kad pasirašiau mirties nuosprendį. Todėl privalau mirti – mirsiu tyras ir nepriekaištingas. Pasakyk man, Angele, ar galėjau pasakyti kitaip? Mylėsiu tave ir saugosiu tave bei kūdikį, o tada susijungsiu su tavimi danguje. Manau, pirmadienį mirsiu.“
Egzekucija buvo žiauri. Sunkiai sužeistą žandarai ištempė iš Šv. Jokūbo ligoninės į Lukiškių aikštę. Iš pradžių turėjo būti sušaudytas, bet Muravjovas įsakė pakarti. Jam buvo vos 37-eri. Apolonija tuo metu laukėsi kūdikio. Ji buvo ištremta į Rusiją, kur gimusi dukra mirė vos trejų. Caro valdžia tiek jį, tiek kitus sukilėlius slapta pakasė ant Gedimino kalno. Palaidojimo vietą turėjo paslėpti užmarštis.
Tik 2017 m., archeologams radus palaikus, vienas iš 1863 metų sukilimo vadų – Zigmantas Sierakauskas, gimęs prieš 200 metų, 1826 m. gegužę, buvo atpažintas iš vestuvinio žiedo su dviem vardais: Zigmantas ir Apolonija.
Iliustracija: „Atsisveikinimas su maištininku“, Artur Grottger, 1866 m. Nacionalinis muziejus Krokuvoje. Parengta pagal: Justyna Giedrojć, „Zigmantas Sierakauskas ir Apolonija Dalevskytė – meilė iš pirmo žvilgsnio“, Kurier Wileński, 2023 m. Ir „Pasivaikščiojimai Vilniaus gatvėmis: Sierakauskas – šviesi asmenybė“, Kurier Wileński, 2014 m.