Atsarginis valdovas, tapęs šventuoju: šv.Kazimieras gimė ne legendoje
Šventasis Kazimieras gimė ne legendoje, o Lietuvos valdovo šeimoje. Jo prosenelis buvo didysis kunigaikštis Algirdas, o senelis – Jogaila.
Buvo antras sūnus iš trylikos vaikų. Toks rezervinis karalaitis, laukęs savo eilės ant atsarginių suolelio. Bet nuo pat mažumės jis buvo ruošiamas valdžiai, šaltiniai jį vadina doctrinae eximiae – išskirtinio išsilavinimo. Dešimties metų jau rėžė kalbas lotyniškai. Amžininkai laikė jį gabiausiu iš Jogailaičių. Į jį buvo sudėtos viltys, todėl jau nuo vaikystės realiai dalyvavo valstybės valdyme.
Šventasis Kazimieras pirmiausia turėjo valdyti Vengriją. Trylikos metų jis žygiuoja ten pasiimti sosto. Trylika metų šiandien, tai paauglys su kuprine. Prieš 500 metų, tai kandidatas, už kurio stovi kariuomenė ir politinės ambicijos. Vengrijos žygis žlunga ir jis susiduria su karo tikrove: plėšimai, panika, išsekęs iždas. Išlikę laiškai jo vardu rodo, kad jis kalba ne vaikų, o valdovų kalba. Sugrįžęs jis nesitraukia į šešėlį. Veikia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. 1483 m. perima kanclerio pavaduotojo pareigas ir ruošiasi kelionei į Seimą. Pakeliui, tebūdamas 25-erių, miršta Gardino pilyje.
Laidotuvių pamoksle jis pagerbiamas kaip išmintingas valdovas. Jis apraudamas kaip tas, kuris turėjo valdyti. Jo tikrai nuoširdžiai gedėta. Ir tada istorija pasuka kitu keliu. Netapęs valdovu, jis tampa šventuoju. Prie jo kapo Vilniuje renkasi žmonės, spontaniškas pamaldumas virsta kultu. Karuose su Maskva jis dar matomas kaip Lietuvos kariuomenės globėjas ir valstybės gynėjas. Karys pamažu užleidžia vietą asketui. Gimsta švelnus portretas: jaunuolis su lelija rankoje.
Taip atsiranda du Kazimierai. Vienas istorinis: išsilavinęs, ambicingas, patyręs karo tikrovę, sumaniai administravęs valstybę. Kitas: padedantis ir globojantis, skaistus, tylus, atsisakęs pasaulio. Jeigu žygis Vengrijon būtų pasisekęs, šiandien gal kalbėtume apie dar vieną stiprų Jogailaičių monarchą.
Tačiau nutrūkęs projektas tapo dieviškojo plano pradžia.