Edukacija užmerktomis akimis: kaip mokėmės suprasti nematydami

Kaip lavinti klausymąsi šiuolaikinėje mokykloje, kai aplink tiek ekranų? Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijoje išbandėme netradicinį, bet labai veiksmingą būdą – užsimerkti (kas norėjo) ir atsigulti ant kėdžių ar suolų, bei tiesiog klausytis pasakojimo.

Per edukaciją, pasitelkdami vien klausą, mokiniai gilinosi į skiepų išradimus, rentgeno aparato veikimą, medicinos pažangą ir aiškinosi, kodėl žmonės seniau gyveno trumpiau nei dabar. Visas šias, iš pirmo žvilgsnio skirtingas, temas jungė vienas sąmoningai ugdomas gebėjimas – klausymasis.

Edukacijos metu mokiniai užsimerkę (kas norėjo – ir atsigulę) klausėsi skaitomo vadovėlio teksto. Jie nematė, neskaitė ir neužsirašinėjo, todėl informaciją turėjo „išlaikyti galvoje“ – tarp dviejų savo ausų. Vėliau keitėmės skaitytojo ir klausytojo vaidmenimis, o po to karštai ginčijomės, remdamiesi tik tuo, ką išgirdome, o ne tuo, ką buvome pamatę.

Edukacijoje paaiškėjo, kad klausymasis yra komandinis darbas. Kalbantis turi aiškiai ir rišliai dėstyti mintis, o besiklausantis – susitelkti, „panirti“ į pasakojimą ir girdėti ne tik žodžius, bet ir jų prasmę.

Šiandien klausytis ir po to klausti, pasirodo, yra sunkiau nei pakelti 200 kilogramų. Tačiau sutarėme, kad iki 2056 metų, kai šie mokiniai jau bus suaugę ir galbūt vadovaus didelėms įmonėms ar komandoms, jie bus išlavinę klausymosi įgūdį – nes be jo neįmanoma tapti geru vadovu ar komandos lyderiu.

Atnaujinimo data: 2026-02-03

Taip pat skaitykite:

Sekmadienį Vilniaus pilyse ieškota legendinių meistrų pėdsakų

Sekmadienio istorija: kai taktas matuojamas širdies dūžiais

Saulėtas šeštadienis Vilniaus pilyse: kai laikrodis buvo technologijų stebuklas

Nuo Altanos bokštelio iki Kreivosios pilies – dvi saulėto šeštadienio ekskursijos

Keturkojai istorijos liudininkai: „Thermo Fisher Scientific“ kolektyvas pažino Vilniaus pilių šunis