Sekmadienio istorija: kaip šlapias ruduo išgelbėjo Vilnių
Šlapias ruduo išgelbėjo Vilnių.
1390 metais Henrikui buvo dvidešimt treji. Turtingas, kilmingas ir ambicingas jaunuolis degė noru įrodyti, kad yra puikus karys. Tiesa, visai žalias jis nebuvo. Įspūdingą riterio reputaciją jau turėjo ir buvo laikomas savo senelio, Anglijos karaliaus Edvardo III, kopija. Laisvalaikiu Henrikas pasinerdavo į muziką: su žmona Marija dainuodavo, grodavo arfomis ir pats kūrė. Bet tą 1390-ųjų vasarą tiesiog ieškojo vietos, kur galėtų gerai pasimušt.
Žygio kryptis XIV amžiaus riteriui atrodė logiška: Lietuva. Čia galėjai gauti pilną nuotykio paketą: pavojų, purvą, kalavijus ir istoriją vakarienei. Henrikas, tiesa, išsiruošė taip, lyg ketintų ne į karo žygį, o atidaryti gerą restoraną.
Jo sąskaitose buvo šimtai kilogramų migdolų, ryžiai, pipirai, cinamonas, imbieras, šafranas, medus, datulės, figos, pistacijos, razinos, imbieriniai ir anyžių saldainiai, svarainių uogienė, marmeladas, cukraus gabalėliai. Į laivą pakrauta apie 3400 kiaušinių ir 360 gyvų vištų. Ir karvė. Specialiame garde, kad netrūktų šviežio pieno. Antrą karvę vėliau nusipirko Vilniuje.
Dar jis vežėsi laikrodį. Tai skamba kaip „nu ir kas čia tokio“, kol neprisimeni, kad 1390-aisiais mechaniniai laikrodžiai buvo didžiuliai monstrai miesto bokštuose. O Henriko sąskaitose matomas mokėjimas už specialų krepšį laikrodžiui gabenti. Trumpai tariant, žmogus plaukė šturmuoti Vilniaus su karve, 3400 kiaušinių ir technologiniu stebuklu rankiniame bagaže.
Rugpjūtį prisijungęs prie Kryžiuočių ordino ir Vytauto pajėgų, jis įsivėlė į nepatogią politiką: oficialiai vyko kryžiaus žygis, nors Lietuva jau krikštijosi. Henrikas tiesiog rėmė Vytautą kovoje su Jogaila dėl valdžios. Rugsėjo 4-ąją jis jau dalyvavo Vilniaus Kreivosios pilies puolime.
Kreivoji pilis sudegė, tačiau likusios pilys atsilaikė. Apgultis užsitęsė penkias savaites. Prasidėjo ruduo. Riterių stovykla skendo purve, oras atšalo, vyrai sirgo. Baigėsi parakas ir maistas. Galima tik įsivaizduoti žmogų, prieš mėnesį mėgavusį marmeladu, dabar sėdintį darganoje prie Vilniaus sienų ir laukiantį Vytauto tiekėjų. Nepadėjo net vietinis turgus. Buvo supirktos visos Vilniaus vištos.
Apgultį teko nutraukti. Vilnius nebuvo užimtas, pergalės nebuvo, užtat gimė puiki istorija.
Kai žinios pasiekė Angliją, Henriko žygis pradėjo gražėti. Kronikos pasakojo apie didvyriškus anglų puolimus, šimtus žuvusių priešų ir apie tai, kad Šv. Jurgio vėliavą ant Vilniaus įtvirtinimų iškėlė pats Henrikas. Viduramžių viešieji ryšiai veikė nepriekaištingai: nelaimėjus apgulties, visada gali laimėti pasakojimą.
Šios istorijos stiprino Henriko, kaip narsaus kario, reputaciją. Ir po devynerių metų jis nuvers pusbrolį Ričardą II ir pats taps Anglijos karaliumi Henriku IV.
Parengta pagal: Paul Watts, „The Adventures of Young Henry of Bolingbroke“, Medieval History, ir Ian Mortimer, The Fears of Henry IV: The Life of England’s Self-Made King. Iliustracija Ulos Šimulynaitės.
Atnaujinimo data: 2026-09-06
Taip pat skaitykite:
Mažieji archeologai atvertė žemės knygą
Kai vadovėliu tampa Vilniaus pilių kraštovaizdis
Pažindami Lietuvos valstybės simbolius Rudminos "Ąžuoliuko" darželinukai kūrė savo šeimos herbus
Sekmadienio vakaro pasivaikščiojimas po trijų Vilniaus pilių istoriją