Sekmadienio istorija: pilvo diegliai sutrukdė laimėti karą
Pilvo diegliai sutrukdė laimėti karą.
Žalgirio mūšyje Jogaila ir Vytautas tiesiog nušlavė kryžiuočių elitą. Tačiau po triumfo didžiausias priešas buvo delsimas. Nuo Žalgirio iki Kryžiuočių ordino sostinės Marienburgo vos 90 kilometrų. Šį atstumą kariuomenė galėjo įveikti per tris dienas. Tačiau nugalėtojų kolona judėjo taip lėtai, kad ją aplenkė net vežimai, gabenę žuvusių Ordino vadų palaikus. Kol Jogaila ir Vytautas delsė, kryžiuočių sostinėje buvo suvaldyta panika, apginkluoti gyventojai ir papildytos atsargos.
Kai po 10 dienų pusbroliai pagaliau pasirodė prie Marienburgo, tikėtis lengvo šturmo jau buvo vėlu. Jogaila ir Vytautas nusprendė pilį išsekinti badu. Prasidėjo varginanti, beveik du mėnesius trukusi apgultis, tačiau laikas buvo ne jų pusėje. Situaciją dar komplikavo Jogailos sprendimas išsklaidyti pajėgas: apie pusę karių jis išsiuntė užiminėti mažesnių Ordino pilių, taip susilpnindamas pagrindinį Marienburgo apgulties kumštį.
Karių kovinė dvasia blėso, stovykloje plito dizenterija, artėjo ruduo ir derliaus nuėmimo metas, vis daugiau vyrų norėjo tiesiog grįžti namo. Supratę, kad generalinio šturmo nebus, kryžiuočiai patys perėjo į kontratakas ir naktinių reidų metu netgi sugebėjo paimti į nelaisvę lenkų padalinio vadą. Rugsėjo viduryje Vytauto kantrybė išseko. Lietuvos kariuomenė patraukė namo, o kitą dieną lagaminus susipakavo ir Jogaila.
Taip vienas iš didžiausių mūšių virto pavyzdžiu, kaip pasiekus lemtingą pergalę, galima prarasti strateginę iniciatyvą.
Parengta pagal: Manvydas Vitkūnas, „Neišnaudota pergalė: kodėl sąjungininkai galutinai nesutriuškino Kryžiuočių ordino?“, Kardas, 2010, Nr. 3 (444), p. 27–30. Iliustracijos šaltinis: „Book of World History“, The Polish–Lithuanian–Teutonic War: How Poland and Lithuania Defeated the Teutonic Knights.