Sekmadienio istorija: valdovė, vienuolės ir Vilniaus širdis
Paryžius turi Monmartrą, o Vilnius turi Subačiaus kalvas.
Abiejose vietose stovi po Jėzaus Širdies bažnyčią. Vilniuje ši šventovė išdygo dar 1756 metais. O prancūzai savąją Sacre-Cœur baigė statyti tik 1914 metais. Vilniečiai šią vietą tiesiog vadino Vizitiečių bažnyčia. Pagal čia įsikūrusį vizičių vienuolyną. Vilniaus vienuolynai tais laikais veikė kaip tikri daugiafunkciai centrai. Tai buvo ir nemokama psichoterapija, ir ligoninė, ir mokykla, ir biblioteka, ir slėptuvė nuo eilinio karo. Valdovai ir didikai noriai investavo į šiuos stabilumo garantus, dovanodami vienuolynams dvarus ir žemes. Tai buvo geriausias to meto sielos draudimo polisas. Vienuolynui atiduodi dvarą, o vienuoliai už tavo nuodėmingą sielą meldžiasi dar kelis šimtus metų.
Vizičių priešakyje stovėjo ne tik vilnietiškosios versijos įkūrėjas Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis, bet ir nepaprastai energinga prancūzė Liudvika Marija Gonzaga, net du kartus tapusi Lenkijos karaliene ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene. Didikų ne itin mylima, bet ambicijų nestokojanti valdovė nusprendė į Abiejų Tautų Respubliką atvežti pačią naujausią prancūziško dvasinio gyvenimo madą – vizičių vienuoliją. Kol Europa dar virė religiniuose karuose, vizitės atnešė gaivaus oro gurkšnį: Dievą reikia mylėti ne iš baimės, o iš meilės. Tuo metu tai skambėjo taip pat drąsiai, kaip mintis, kad vaikus galima auklėti ir be beržinės košės.
Po 1863 metų sukilimo caras vizičių vienuolyną uždarė ir pavertė stačiatikių cerkve. Vėliau sovietų valdžia nusprendė, kad vienuolių celės idealiai tinka kalėjimui. Tik 2007 m. iš čia buvo iškelti paskutiniai kaliniai. Šiandien ši vieta kantriai laukia atgimimo. Vilnius ne veltui vadinamas Širdies miestu. Kad ir kiek istorija jį daužytų, Vilniaus širdis vis pradeda plakti iš naujo savo ritmu.
Parengta pagal: Vytautas Jogėla, „Vilniaus vizitiečių vienuolyno uždarymas“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 32, Vilnius, 2009, p. 113–133. Nuotrauka: Janas Bulhakas, Švč. Jėzaus širdies (Vizičių) bažnyčia, 1914 m., Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.
Atnaujinimo data: 2026-06-07
Taip pat skaitykite:
Po vandeniu – istorija! Stovyklautojai atrado povandeninės archeologijos pasaulį
Užupio gimnazijos devintokai pažino Vilniaus pilių istoriją ir aplankė Altanos bokštelį
Nuo miesto legendų iki archeologinių atradimų – dvi šeštadienio ekskursijos Vilniaus pilyse
Mokslo metų pabaiga su istorijos nuotykiais ir atostogų laukimu