2026-08-16

Sekmadienio istorija: Vilniaus pilies teismo bylos

Recidyvams išradingumo netrūko.

Vilnietis Antanas Boguševičius, 1775 metais, peiliu mirtinai sužalojo kitą vilnietį. Teisme nuoširdžiai gynėsi, kad peilį pirko „tik iš kišenės kyšantiems siūlams nupjauti“. Teismui ši versija pasirodė abejotina, nes prieš tai jis viešai galando geležtę sakydamas: „kam nors prireiks“.

Tikru sostinės kriminalinio pasaulio autoritetu tais laikais galima drąsiai laikyti Mykolą Domarackį, turėjęs pravardę „Tėvas“. Kol jis mugėse demonstruodavo nekaltus triukus su rutuliukais, jo sėbrai meistriškai švarindavo žiūrovų kišenes. Dar kiti gaujos nariai savo kūnais tiesiog fiziškai užstodavo vagis nuo pašalinių akių. Šis nusikalstamo pasaulio „krikštatėvis“ dėstė „amato“ pamokas jaunimui, juos vaišino bei dosniai dalijosi grobiu. Teismas jo talentą įvertino atitinkamai: pakarimu.

O štai vilnietis Danielius Borodzičius pasižymėjo pavydėtinu užsispyrimu. Už Šv. Jonų bažnyčios relikvijoriaus vagystę buvo išplaktas rykštėmis, vėliau už drabužių vagystę gavo belangę. Tik išėjęs iš kalėjimo tiesiai patraukė į Dominikonų bažnyčią ir nuo altoriaus nusikabino du sidabrinius kryželius. Pagautas bėgant iš Vilniaus.

Vilniaus pilies teismas už vagystes skirdavo plakimą, kalėjimą, išvarymą iš miesto arba mirties bausmę. Kad kiti iš tolo matytų, su kuo turi reikalų, kai kuriems nuteistiesiems ant kaklo tiesiog išdeginadavo kartuvių ženklą. Bėgo šimtmečiai, keitėsi bausmės, bet viena išlieka amžinai: nenumaldomas noras išsukti savo uodegą.


Parengta pagal: Adam Stankevič, „Viešųjų bausmių taikymas vagims Vilniaus pilies teisme (XVIII a. antrojoje pusėje)“, Vilniaus universiteto leidykla, 2024, p. 375–394. Iliustracija: vykdoma ženklinimo bausmė. XIX a. iliustracija.