Sekmadienio istorininis „saldainis“: Gedimino pilis – tikra išgyvenusi kovotoja

Gedimino pilis pergyveno kryžiuočius, bet vos nepasidavė XX a. pradžioje.

Pirmasis rimtas pilies „gelbėjimas“ įvyko apie 1895 m. „Strategija“ buvo paprasta: jei siena skyla, užpilkime ją storu cemento sluoksniu. Pilis tapo betoniniu bunkeriu, o cementas po kelerių metų pradėjo byrėti. Bet meistrai nepasidavė: 1905 metais gotikinis mūras užmūrytas naujomis plytomis. Vilniečiai istorikai vos negavo infarkto stebėdami, kaip paveldas virsta šviežiai iškeptu sandėliuku.

Kol vieni „kovojo“ su plytomis, kiti nusprendė: pilis be pramogų – ne pilis. Panaikinus carinę tvirtovę, 1895 m. Gedimino kalnas tapo viešu parku, bet ne „labdara“. Nori užlipti? Mokėk 3 kapeikas. Jei turi penkių asmenų šeimą, už 1 rublį įsigyk metinį abonementą. Prieš kopimą į kalną, papėdės paviljone save galėjai „motyvuoti“ kefyru ar mineraliniu vandeniu. O jei ištvėrei kelią iki viršaus, tai laukė apdovanojimas: vakariniame bokšte veikė „Cukiernia“. Čia grafas Tiškevičius, vėliau Antonas Meško vilniečius vaišino kava, uogiene ir pyragaičiais.

Kavinės įėjimas buvo tiesiog iškirstas pilies bokšto senojo lango vietoje. Viduje gotikinį mūrą paslėpė gėlėti tapetai ir užuolaidėlės. Spauda dar piktinosi, kad paskutinis savininkas, kabindamas iškabą, kirtikliu nukalė dalį autentiško bokšto mūro. Romantiką šioje kavinėje trikdė tik patrankos. Nuo piliakalnio buvo šaudoma, pranešant vidurdienį. Salvės taip purtė kalną, kad po jų nuo sienų krisdavo pilies plytos. Miesto valdžia teisinosi: „Gyventojams reikia pranešti laiką!“ Galiausiai patrankas teko nutildyti.

Be patrankų, Vilniuje kilo dar vienas šurmulys – planai ant šio kalno įrengti vandentiekio rezervuarą. Tad Gedimino pilis yra tikra išgyvenusi kovotoja. Tačiau pagrindinis mūsų valstybingumo simbolis lieka vienas didelis klaustukas: Gedimino pilis niekada nebuvo sistemingai ir kompleksiškai ištirta.

Parengta pagal: B. R. Vitkauskienė, „Vilniaus Aukštutinės pilies priežiūra ir konservavimas XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios periodikos duomenimis“, Lietuvos pilys, 2009, p. 63–82. Ir pagal: E. Povilaitytė, B. R. Vitkauskienė, Vilniaus Aukštutinė pilis. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2014. 96 p. Nuotrauka: Aukštutinės pilies vakarinis bokštas su mediniu telegrafo antstatu ir kavine. 1912 m. Fotografas Aleksandras Jurašaitis. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Atnaujinimo data: 2026-04-27

Taip pat skaitykite:

Aviacijos specialistai iš UAB „BAA Training“ nusileido Kreivosios pilies kieme

Vasaros stovyklų dalyviai leidosi į pažintį su Vilniaus pilių istorija ir ugnies paslaptimis

Ant kalnų gimusi galia – trys edukacijos Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre

Stovyklautojų diena: Gedimino miestas ir Kreivoji pilis

Sekmadienio (2026-06-14) ekskursija „Baroko dinastija: trijų Vazų istorija“