Sekmadienio istorinis „saldainis“: 60 minučių sugalvojo „pavydūs konkurentai“

60 minučių sugalvojo „pavydūs konkurentai“.

Šiandien net pirmokas žino, kad valanda turi 60 minučių. Seniau buvo šiek tiek kitaip. Žmonės dieną, nuo aušros iki sutemų, skaidė į 12 dalių. Į tiek pat dalių dalyta ir naktis. Dalijant dieną į 12 dalių, buvo tik viena bėda: priklausomai nuo metų laiko ir, aišku, nuo vietovės, valanda turėjo arba 30, arba net 90 minučių. Pavyzdžiui, Vilniuje per Jonines viena „valanda“ siektų apie 85, o žiemą – vos 35 minutes, nes vasarą dienos ilgumas apie 17 valandų, kai žiemą vos 7 valandos.

Skirtingas minučių skaičius valandoje leido išvengti tokių šių dienų išradimų kaip vasaros laikas, tačiau darbas nuo aušros iki sutemų skatino nesąžiningą konkurenciją. Vasarą amatų cechai dirbtų nuo aušros iki sutemų, t. y. net 17 valandų. Taip prigamintų produkcijos perviršį. Pastarasis dempinguotų kainas. Žiemą būtų dar blogiau.

Siekiant išsaugoti gamybos apimtis, reikėtų dirbti ir tamsiu paros metu. Kadangi tais laikais nebuvo LED lempučių, pasišviesti buvo galima tik žvakėmis. Toks darbas didino broką ir riziką kilti dideliems gaisrams – tiesiog išdegdavo ištisi verslai. Tai ne veltui viduramžių cechai savo statutuose nurodė, kad visi turi baigti darbą, išgirdę varpų dūžį.

Taip miestuose atsirado varpinės, o jose, tų laikų technologinis stebuklas – laikrodis. Pastarojo ciferblate buvo dvylika tolygiai išdėstytų valandų, kurias skyrė lygiai 60 minučių. Varpinė su laikrodžiu buvo būtina ir turgui. Prekiauti buvo galima tik išgirdus rytinį varpų dūžį, nuo konkrečios valandos. Iki tol buvo draudžiama sudaryti sandorius. Net ir šiandien Volstryte akcijomis pradedama prekiauti tik išgirdus varpo dūžius.

Varpinės su laikrodžiais tapo naudingos ir kitiems dalykams: vakarais, uždarant miesto vartus komendanto valandai, sumažėdavo vagysčių skaičius. Arba, kaip kokia sirena, pranešdavo apie pamaldų pradžią ar kitą svarbią žinią. Neraštingoje visuomenėje varpo dūžis tapo visiems suprantama universalia kalba, padedančia tiek melstis, tiek apsaugoti verslus.

Štai kodėl laikrodis mieste tapo „svarbesnis“ už Saulę kaime.

Nuotrauka: Marius Jovaiša, iš knygos „Neregėta Lietuva“, 2018. 

Atnaujinimo data: 2026-04-08

Taip pat skaitykite:

Aviacijos specialistai iš UAB „BAA Training“ nusileido Kreivosios pilies kieme

Vasaros stovyklų dalyviai leidosi į pažintį su Vilniaus pilių istorija ir ugnies paslaptimis

Ant kalnų gimusi galia – trys edukacijos Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre

Stovyklautojų diena: Gedimino miestas ir Kreivoji pilis

Sekmadienio (2026-06-14) ekskursija „Baroko dinastija: trijų Vazų istorija“