Senovės baltų dievai ir Šventaragio slėnio paslaptys

Šią savaitę kartu su dviem penktokų klasėmis iš Vilniaus P. Vileišio progimnazijos nusikėlėme į senovės laikus – ten, kur mūsų protėviai garbino medžius, upes ar akmenis. Kalbėjome apie Perkūną, kuris nelabai mėgsta melagius, Žemyną, globojančią viską, kas auga, Medeiną, saugančią miškus, ir Laimą, kuri kartais pasirodo net gegutės pavidalu. Vaikai sužinojo, kad net bebras senovėje buvo toks paslaptingas ir dieviškas, jog jo vardo garsiai tarti buvo nevalia – todėl jis vadintas tiesiog „Tas, kuris neria“. Aptarėme senovės žmonių požiūrį į gamtą, ugnį ir vėlių pasaulį. Priminta ir Šventaragio slėnio paslaptis – juk galbūt būtent ten, kur dabar stovi Vilniaus katedra, kadaise Perkūno šventykloje liepsojo aukuro ugnis. 

Pabaigoje pasikalbėjome apie tai, kad Vilniaus pilių kalnai tebėra gyvi – net ir šiandien čia galima sutikti žmonių, kurie išpažįsta protėvių tikėjimą ir atlieka senovinius ritualus šventvietėse.

Atnaujinimo data: 2025-10-10

Taip pat skaitykite:

Sekmadienį Vilniaus pilyse ieškota legendinių meistrų pėdsakų

Sekmadienio istorija: kai taktas matuojamas širdies dūžiais

Saulėtas šeštadienis Vilniaus pilyse: kai laikrodis buvo technologijų stebuklas

Nuo Altanos bokštelio iki Kreivosios pilies – dvi saulėto šeštadienio ekskursijos

Keturkojai istorijos liudininkai: „Thermo Fisher Scientific“ kolektyvas pažino Vilniaus pilių šunis