Vilniaus pilių Tvano pradžia
„Be Dievo stebuklo ir tris dienas Vilniaus neišlaikytume“ – prieš 366 metus rašė kunigaikštis Jonušas Radvila.
1655 m. vasarą situacija buvo daugiau negu beviltiška – iš šiaurės į šalį veržėsi švedai, o nuo sudeginto iki pamatų Minsko, Vilniaus link artėjo didžiuliai Maskvos ir kazokų pulkai.
Dažnai nesutariantys etmonai – didysis, Vilniaus vaivada Jonušas Radvila ir lauko, Lietuvos iždininkas Vincentas Gosievskis, visgi nutarė – gintis reikia.
Radvila už Neries metė prieš maskvėnus visus savo raitelius. Be paliovos lyjant, už Mūrinio (Žaliojo) tilto įvyko visą dieną trukęs mūšis.
Spėta išvežti LDK didįjį antspaudą, o pulko kariai, vadovaujami Vilniaus stalininko Kazimiero Chvalibogo Žeromskio, dar kurį laiką gynėsi Vilniaus Aukštutinėje pilyje, bet po to prasiveržė į Panerius.
Praradęs sostinę, bet išsaugojęs dalį kariuomenės, Radvila traukėsi Kėdainių link. Paliktas ir užgrobtas miestas liepsnojo. Prasidėjo gyventojų skerdynės. Pirmą kartą istorijoje Vilnius buvo užimtas ir liko okupuotas šešis metus. Pabrėžiant tragedijos mastą, šis laikotarpis vadinamas Tvanu.
Pagal: H. Wisner, Jonušas Radvila (1612-1655); G. Kulikauskas, Paskutinis Vilniaus pilių šturmas, Verslo klasė (2010). Iliustracija: Vilniaus Aukštutinė pilis, Juozapas Kamarauskas. ©Lietuvos dailės muziejus.
Atnaujinimo data: 2025-07-24
Taip pat skaitykite:
Gyvi vandenys: Vilniaus pilių istoriją trečiadienį pasakojo upės
Trys Vilniaus pilys, penkios grupės ir aštuoniasdešimt naujų bokštų
Rugsėjį pasitikome pažindami piliakalnius ir atrasdami Vilniaus pilių parkų paslaptis
Penkios grupės – penkios kelionės į piliakalnių ir pilių pasaulį