Vilniuje paminklus gali statyti tik patrakusios damos

„Verchų“ skambutis, plastilino „kontrabanda“ ir užvertęs kojas Gediminas iš Talino.

Kodėl nesiseka Vilniuje pastatyti Vyčio paminklo ar Laisvės kalvos Lukiškių aikštėje? Atsakymas paprastas. Vilniuje paminklus gali statyti tik patrakusios damos.

Prieš 30 metų daug kas sakė, kad dar ne laikas paminklams. Aiškino, kad Gedimino projektas per brangus, nelogiškas ar negražus. Beatričei Kleizaitei-Vasaris visa tai buvo tik tušti plepalai. Įkūrusi šalpos fondą Gedimino paminklui statyti, Beatričė pradėjo prašyti paramos – aukoti kvietė ir Amerikos lietuvius, ir Lietuvos žmones. Po 5 dolerius ar po 1 centą. Būta ir kurioziškų atvejų. Kartą muitinės pareigūnas Beatričę asmeniškai nubaudė 500 litų bauda, kai ji vežė plastiliną paminklo maketui ir pritrūko antspaudėlio. Tačiau netrukus tie patys muitinės darbuotojai surinko 842 litus paminklo statybai.

Taip po truputį atsirado pinigų pradžiai, nors jų dar trūko. Beatričė užmezgė ryšį su Ukrainos diplomatais Lietuvoje. Ukraina padovanojo granito tiek, kiek reikėjo paminklui, ir dar pati jį atvežė iki Lietuvos. Su bronza buvo sudėtingiau. Kilo mintis kreiptis į muitininkus, kurie konfiskuodavo nelegaliai gabenamą metalą. Tačiau pažadėtos 10 tonų bronzos kažkur „išgaravo“, ir vietoje jos buvo pasiūlytas varis. Paskambinęs nepažįstamas balsas pagrasino: „Nekišk nagų prie vario.“ Paaiškėjo, kad tas varis konfiskuotas iš „berniukų“. Galiausiai muitinė vėl konfiskavo bronzos, ir metalas paminklui atsirado.

Paminklą iš pradžių planuota lieti Lietuvoje. Tačiau kylant kainoms nuspręsta ieškoti meistrų Estijoje. Kai 13 tonų svorio kunigaikštis buvo gabenamas iš Talino į Vilnių, estai jį išlydėjo su iškilmėmis. Kelionė truko visą parą. Kunigaikštis keliavo gulom, o jo žirgas, 4,6 metro aukščio, išdidžiai kilo virš automagistralės. Krovinys judėjo vos 40 kilometrų per valandą greičiu. Prie Vilniaus miesto ribos kunigaikštį pasitiko Beatričė su negausia komanda. Tuo metu troleibusų darbuotojai gatvėse pakėlinėjo kontaktinius laidus, kad žirgas jų neužkabintų.

Dar 1995 m. žiemą daugelis kalbėjo, kad paminklas geriausiu atveju atsiras tik po penkerių metų. Tačiau 1996 m. Gediminas pagaliau atsistojo ten, kur kadaise ir vaikščiojo.

Šis paminklas atsirado ypatingu metu. Lietuva, neseniai atgavusi nepriklausomybę, gydėmės Sausio ir blokados žaizdas, iš šalies jau buvo išsinešdinusi sovietų armija. Ir žmonėms labai reikėjo savos istorijos ženklų. Todėl Gediminas Katedros aikštėje tapo ne tik skulptūra. Jis primena, kad galime laisvai kurti ir statyti savo valstybę.

Nuotrauka: kadras iš „Panoramos“ reportažo, 1996 m., Mediateka.

Atnaujinimo data: 2026-03-08

Taip pat skaitykite:

Aviacijos specialistai iš UAB „BAA Training“ nusileido Kreivosios pilies kieme

Vasaros stovyklų dalyviai leidosi į pažintį su Vilniaus pilių istorija ir ugnies paslaptimis

Ant kalnų gimusi galia – trys edukacijos Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre

Stovyklautojų diena: Gedimino miestas ir Kreivoji pilis

Sekmadienio (2026-06-14) ekskursija „Baroko dinastija: trijų Vazų istorija“