Sekmadienio istorija: kai taktas matuojamas širdies dūžiais
Kai taktas matuojamas širdies dūžiais.
Likus vos šešioms dienoms iki mirties, Vytautas dar tvarkė reikalus. 1430 metų spalio 21-ąją Trakuose jis pasirašė dokumentą, kuriuo perdavė Vilniaus katedrai naujų valdų. Iš jų gaunamų pajamų turėjo būti išlaikomi Vilniaus katedros giedoriai.
Muzika mūsų valdovams apskritai buvo svarbi. Vytautui gyvam esant, į jo dvarą atvykdavo kviestiniai muzikantai. Žinomi net jų vardai. Jogaila 1393 metais atsiuntė tris pūtikus: Auloną, Niespiechą ir Heinzę. 1406 metais Vokiečių ordino didysis magistras Vytautui skolino būrį muzikantų su Pasternaku priešaky.
Vėliau Vilniaus pilyse garsų tik daugėjo. Žemutinėje pilyje skambėjo Vokietijoje nupirktos fleitos, o 1551 m. čia griežė Mikalojaus Radvilos Juodojo atvežti smuikininkai iš Italijos. Tai vienas ankstyviausių smuiko paminėjimų ne tik Lietuvoje, bet ir aplinkiniuose kraštuose. Žygimantui Augustui įsikūrus Vilniuje, jo kapeloje giedojo net 18 žmonių. Palyginti, kitų Europos valdovų kapelose paprastai būdavo apie dešimt giedorių. Didesnę prabangą leido sau tik popiežius. Muzika skambėjo ne tik didžiosiose Valdovų rūmų menėse, bet ir mažesniuose kambariuose, o prie atlygių muzikantams iš savo kišenės prisidėdavo ir pati Barbora Radvilaitė.
Pažvelgę į anų laikų užrašytas natas, vargu ar jas perskaitytume šiandien. Kitokie natų raktai, kitokia trukmės sistema, nėra įprastų takto brūkšnių. Muzikos tempą atlikėjai matuodavo savo širdies pulsu. Dainininkai diriguodavo sau viena ranka, derindami giedojimo ritmą su krūtinėje plakančia širdim.
Žmogaus balsas laikytas tobuliausiu instrumentu, o visi kiti turėjo stengtis tiksliau jį pamėgdžiot. Ar tai būtų senovinė medinė fleita, ar altas, kurio aksominis garsas gali be žodžių papasakoti visą istoriją.
Parengta pagal: Jūratė Trilupaitienė, „Apie Lietuvos vėlyvųjų viduramžių muzikos istorijos šaltinius“, Menotyra, 2001, Nr. 3, p. 17–21. Ir pagal: Jūratė Mičiulienė, „Keliaujantys muzikantai valdovų dvaruose“, Lietuvos žinios, 2011 m., (publikuota ir Valdovų rūmų muziejaus svetainėje). Sauliaus Žiūros nuotrauka, 2024 m. Vilniaus legenda altininkas Andrius Pleškūnas.
Atnaujinimo data: 2026-10-25
Taip pat skaitykite:
Saulėtas šeštadienis Vilniaus pilyse: kai laikrodis buvo technologijų stebuklas
Nuo Altanos bokštelio iki Kreivosios pilies – dvi saulėto šeštadienio ekskursijos
Keturkojai istorijos liudininkai: „Thermo Fisher Scientific“ kolektyvas pažino Vilniaus pilių šunis
Ką pasakoja radiniai? Aiškinosi Tarptautinės Ukrainos mokyklos mokiniai