Sereikiškių parke prieš 200 metų buvo ieškoma kavos pakaitalų
Ko pageidaujate? „Morkų latte“ ar vis dėlto dvigubo „runkelių espresso“?
Iš pradžių kava buvo vaistas. Tačiau kavos vartojimas augo, gerų pupelių stigo, o žmonėms šio gėrimo reikėjo vis daugiau ir daugiau. Tad, prieš 200 metų Vilniaus „baristos“ kavą pradėjo maišyti su džiovintais arba skrudintais vaisiais, mėgino kepinti miežius ir rugius, siūlė „morkų latte“ ar „runkelių espresso“. Neabejingas kavai buvo ir Vilniaus universiteto profesorius Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761–1847). Jis Gedimino kalno papėdėje, Vilniaus universiteto Botanikos sode, ieškojo moksliškai pagrįstų būdų, kuo būtų galima pakeisti kavą. Kai įvairiomis proporcijomis kavą sumaišė su Botanikos sode auginamais žemės migdolais, t.y. valgomosios viksvuolės šaknimis, profesorius pripažino, kad „nei <...> skonio, nei aromatingo kvapo“ jis nepajuto. O išbandęs cukrinius runkelius, kurie buvo pradėti Vilniuje vartoti kaip kavos pakaitalas ir spaudoje sulaukė net pagyrų, profesorius visai pasibaisėjo. „Norėdamas patikrinti šiuos <...> teiginius, stengiausi kuo kruopščiau laikytis visų šių šaknų rinkimo, džiovinimo, deginimo ir laikymo taisyklių; tačiau, jei mano pojūčiai manęs neapgauna, gavau visiškai priešingą rezultatą. Atgrasus, net esant menkiausiai priemaišai, runkelių kvapas, žemėtas, šlykščiai saldus skonis, sukelia nenugalimą pasibjaurėjimą tokia kava“, – rašė profesorius. Galiausiai mokslininkas pastebėjo, kad kavoje panaudotos įvairios šaknys ir sėklos vieniems sukelia pasigerėjimą, o kitiems – tiesiog pasišlykštėjimą. Profesoriui visu rimtumu teko konstatuoti, kad čia suveikia žmonijai įprastas dėsnis – „de gustibus non est disputandum“ (dėl skonio nesiginčijama).
Profesoriaus 1805 metų straipsnį galite rasti čia (iš lenkų k. vertė Karolina Malinowska). Iliustracijoje: Dall-E 3 (ChatGPT-4) ir Adobe Firefly pagalba sugeneruotas įsivaizduojamas Botanikos sodas Vilniaus pilių teritorijoje.